Loading...

Aldona Dvarionaitė

Aldonos skambinimas kiles iš Harry Neuhauso tradicijos ir mokyklos. Tai – turtingų efektų gausa ir išraiškos giluma. Entuziazmas ir kerėjimas – pagrindinė jos skambinimo varomoji jega.

Aldona Dvarionaitė – romantiška artistė. Ji apdovanota reta muzikinės vaizduotės įtaiga ir sugebėjimu perteikti stulbinančią fortepijono garsų įvairovės bei jėgos skalę. Koneginialiai ji jaučia specifinę atliekamų kūrinių laiko erdvę ir virtuozinę jų formą. Ir ne tik pati ją supranta, bet ir padeda man tą formą suprasti ir ją įvertinti…

Bohdan POCIEJ,
rašytojas, muzikologas, filosofas,
Lenkija

Aldona DVARIONAITĖ – pianistės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės ir pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Balio Dvariono duktė. Jos mokytojai – abu tėvai, Lietuvos Muzikos akademijos prof.Mariam Azizbekova ir Maskvos P.Čiaikovskio konservatorijos prof.Harry Neuhausas, kurio klasėje su pagyrimu baigė ir aspirantūrą.

Koncertuoja nuo studijų metų. Keturis kartus JAV, New York Alice Tully Hall, Town Hall, Carnegie Hall, po kelis kartus Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje (su pastarosiomis sieja savo gyvenimą); taipogi buvusiose sąjungos respublikose: Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Estijoje, Latvijoje ir kt.

Dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose – F.Chopino Dusznikuose (Lenkija), Schlesvigo-Holsteino (Vokietija), “Incontri di Serra” (Italija), IV tarptautiniame fortepijono muzikos festivalyje (Latvija), Baranov Sandomierski (Lenkija). Daug jos irašų Vilniaus, Varšuvos, Maskvos, Madrido radijo ir plokštelių studijose. Aldona Dvarionaitė vadovavo tarptautiniams meistriškumo kursams Lenkijoje. Lietuvos Muzikos akademijos profesorė.

“…Ir tėvas, ir mama turėjo nepaprastos įtakos man, kaip ˛monės, sukūrę labai menišką atmosferą, kurioje augau, – prisimena Aldona Dvarionaitė. Visos kalbos buvo apie meną, apie muziką, o mano tėvų mokiniai iki šios dienos yra man kaip broliai ir seserys. Praėjo daug metų nuo tėvų mirties, tačiau dabar dar geriau suvokiu, kiek daug man davė, kiek laimės suteikė tasai nuolatinis bendravimas ir buvimas meno pasaulyje… Nuo pat vaikystės, nuo pat atsiradimo čia…”

“…Esu laiminga, girdėdama jog esu panaši i tėvą ir mamą… Mintimis kalbuosi ir toliau su jais, dalinuosi savo jausmais. Atlikdama savo tėvo fortepijoninę muziką, ypač “Ma˛ąją siuitą”, man pašvestą, noriu perduoti tai, kas man joje svarbiausia ir brangiausia – jaudinančią, tyrą, subtilią jo lyriką, ilgesį, paprastumą ir begalinį nuoširdumą…”

Aldonos Dvarionaintės konkursas

Atsisveikinimo gėlės – pianistei Aldonai Dvarionaitei

Iš “Muzikos enciklopedijos”:

Dvarionaitė Aldona [1939.V.18 Kaune – 2000.XI.5 Vilniuje], liet. pianistė, pedagogė. Komp. B.Dvariono duktė. 1962 baigė Maskvos kons-ją (H.Neuhauso kl.) ir šios kons-jos aspiranturą (1966). 1962 apsigyveno Lenkijoje ir su pertraukomis dėstė Lietuvos kons-joje; Nuo 1991 dėstė Lietuvos MuA; doc.(1995). 1998-99 dar dėstė Vigo (Ispanija) kons-joje. Pagr. Aldonos Dvarionaitės kūrybinės veiklos sritis – koncertai. Pirmoji atliko B.Dvariono naujausius kūrinius f-nui. Koncertavo Austrijoje, Bulgarijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, SSSRS, Vokietijoje ir kt.šalyse, skambindama solo ir su simf.orkestrais. Repertuarą sudarė J.Brahmso, Fr.Chopino, M.K.Čiurlionio, C.Debussy, B.Dvariono, F.Liszto, S.Prokofjevo, S.Rachmaninovo, Fr.Schuberto, R.Schumano, A.Skriabino ir kt.komp. kūriniai. Aldonos Dvarionaitės pianizmui būdinga savita romantinės muzikos interpretacija, pabrėžianti kontrastingus raiškos polius – audringa, pakilu ir intymu, jausminga. Dalyvavo tarpt. festivaliuose: Šlezvigo-Holšteino (Vokietija), “Incontri di Serra Maiori” (Italija), “Chopin a Duszniki”, Baranovo Sandomežyje (Lenkija), “Chopino dienos” (Austrija) ir kt. Buvo Čiurlionio, Dvariono, J.Iturbi (Ispanija), Rubinšteino (Prancūzija) tarpt. pianistų konkursų žiuri narė. Vadovavo tarpt. meistriškumo kursams Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Įgrojo plokštelių, padarė radijo įrašų, išleido 3 kompakt. plokšteles, viena jų išleista 1999 Lenkijos garso įrašų studijos “Futurex classics” su Aldonos Dvarionaitės skambinamais Chopino kūriniais f-nui. Aldona Dvarionaitė buvo Chopino ir Szymanowskio d-jų Lenkijoje narė; 2000 Chopino d-jos Lietuvoje prezidentė. Pav.

Ona Juozapaitienė

ALDONA DVARIONAITĖ
1939.V.18-2000.XI.5

Tu tokia pat, susikaupusi, išlaki ir tiesi kaip įsitempusi styga, laukianti stebuklingojo dangaus jėgų prisilietimo. Pavargusi išsitiesei į baltą chrizantemų pusnį tik valandėlei atgauti jegų. Tuoj tuoj pabusi iš slogaus sapno ir, energingu judesiu atmetusi besiplaikstančius plaukus, išsiverši į sceną, kur jau seniai atvėręs juodą dangtį ilgisi Taves nuo kūdikystės metų lydintis ištikimasis princas – Tavo prasmė ir pašaukimas, meilė ir prakeiksmas, aistra ir džiaugsmas, ta juodoji stebuklų skrynia – fortepijonas.

Taciau šį vėlyvo rudens paniurusį vakarą jis kažkodėl nesiveržia į erčią, nesipuikuoja apdaro blizgesiu ir balta klavišų šypsena – gūžiasi drovus už chrizantemų ir baltųjų gedulo vainikų, nepatikliai žvilgčiodamas į kertėje iš kažkur atsiradusį neregėtą, kur kas puošnesnį, paženklintą auksiniu kryžiumi, nelyginant įsiveržusį viduramžių riterį, kaštoniniais gaurais, šiurpiai grėsmingą gaubtą. Du dangčiai atsivėrę lūkuriuoja kažko – dvejos atviros durys: vienos – į akimirkų džiaugsmą, gyvenimą, kitos į amžinybę. Ir nebeliko jau pasirinkimo. Jokios išeities. Koncertas baigtas?!.

Tai netiesa. Didelė netiesa. Salėje šitiek žmonių. Jie laukia, sutrikę ir liūdni, apimti nerimo, ieško atsakymų ir neranda. Užmigo stebuklų skrynios princesė, ir niekas, be jos, neprakalbins šikart drovaus ir nepasitikincio kitais nei savimi juodojo vaikystės bičiulio. Niekas neturi paslapties rakto. Kur dingo natos? Sutarti ženklai? Kodėl scenos darbuotojai neatneša Tau klaviatūros? Kodėl? Kodėl nepabundi, Aldona? Ale!

…Neapsimesk – Tu juk nemokėjai ilsėtis, pilna energijos, veiklos planų, nerimas ties, vis amžinai keliaujanti, saujom dalinanti džiaugsmus – geroji fėja. Taves niekas nematė niurzgiančios, dejuojancios ar besiskundžiančios dalia, nuolat pakėlusi sparnus kur nors išskristi – paskutinė amžiaus romantikė: viskas menui, muzikai, juodajam besočiui, fanatiškai prisisegusiam biciuliui. Reikia jam tavo kūdikystės nekaltų džiaugsmų – prašom, jaunystės valandų, dienų ar menų – imkit, netgi šeimos ir Tavo palikuonių atsižadu, lieku ištikima pasirinktajam sužadėtiniui – didžiajam MENUI – visa, visur ir visada!
Mes žavėjomės Tavim, raiškingu Tavo profiliu, plaukais, ir kūno plastika; taip lanksčiai banguodavo riešas, lyg vėjyje liauni žilvičiai mirgėjo pirštai, skleisdami į salę gražumo ilgesį, džiaugsmą, prisiminimus ir ašaras. Nešei mus į gėrio dausas, ant vienišų ir nepavargstančių sparnų, apiberdama palaimos žiedais, švaistydama žaibus ir nugarmėdama perkūnais, čia vėl, pagailėjus nuodėmingų sielų, guodei švelniais, saulėj bedžiūstančiais pievų žvangučiais, iškalbinga pauzių tyla, rasos lašnojimu…

Kur dingo sutarti ženklai, tik Tau įskaitomi, širdim sušildyti, savi – šimtai melo dijų, tie tūkstančiai natų, krešcendų, kontrapunktų, fortisimų, alegrų, gracijo, vivo, bemolių, diezų – kur jie pasislėpė? Gal ten, tą saulėtą vasarą, vėjuotoj Palangoj, kai paprašei versti klavyro lapu? Nors ir neišmanydamas geri Tave lydėjusių ženklų eigos, verčiau, o Tu vis skambinai, šypsodamos, linksma, žvali, ir vejoje nušciuvę iš rankų klavyrą, o pasigaves atskirus lapus, čiupo ir nešėsi smilgų višūnėm į erdvę, į mėlyną dangų…

Gal ir dabar romantikos vieškeliuos Tave ištiko juodoji neganda ir audros? O Gyvenimo viesulas viena po kito iš Tavo rankų išskabė lapus, tiesiog išgenėjo, atrodo, niekada nesibaigsiantį Didijį Klavyrą ir išbarstė po Paryžiaus ir Vilniaus, Varšuvos ir Romos sales… Išdalinai iš savo rankų džiaugsmą, svajones ir ramybę, kančią ir sielvartus, paguodei tūkstančius, nuraminai, ir staiga – vakaras!.. Išmušė paskutiniojo lapo šventės valanda. Užtat tokia rami ir susikaupus, įaugusi į baltą gėlių patalą, susiliejusi su pavasario saulės besilginčiu lapu, kritai bedugnėn; ištuštėjusiom rankom, sunirusiom ant paskutinion scenos apdaro – gedulo suknios, apkabinai likimą kaip artimiausią brolį ir išėjai. Koncertas baigtas. Jokiuos pasaulio scenų užkulisiuos Taves jau nebėra. Iš bejėgiškai nusvirusių pirštų, lyg pašautos žuvėdros sparnų, nepasigirs varinių stygų šlamesys, nei džiaugsmas. Tik degančių žvakių tyloj ir Laiko gūdumos – nuėjusio gyvenimo taku ir vieškeliu – atitapnoja švelnus, atsargus žingsneliai, lyg vaikščiotų Tavo šešėlis, – pasigirsta kadaise sklidę iš Tavo sielos gelmių muzikos tonai. Dabar tik pasikeitei vaidmenimis. Jie atkuria Tave: eiseną, kojas, rankas ir pablyškusį veidą, Tu sėdi vėl prieš mus už didelio kaip debesis fortepijono, pakilusio į kosmoso erdves, ir skambini, šypsais, nusilenki visom salėm ir atsisveikindama vis tolsti, tolsti, tolsti, kaip ir anas į Naujųjų 1957 metų naktį mažon Kaugonių stotelėn mūsų kursą atgabenes traukinys, kai pirmą kartą, pradėdami gyventi, tokie jauni, nerūpestingi, tarp Panerių pušynų įstrigusioj kalvio pirkelėje pakėlėme pirmąsias pažinties taures…
Sudie, šaunioji Keleive! Su Dievu, Bičiule. Sunku Tau linkėti “amžinosios ramybės”, kurios Tu taip nemėgai, negaliu pasakyti ir “amžinosios šviesos”, nes Tu pati švietei tikėjimu, viltimi, darbais, pasišventimu Menui. Tad šviesk ir toliau mūsų trumpėjantį taką iš ten, iš anapus, skambėk nerimstančia styga, nors pakirsta amžinybės…

Eugenijus Ignatavičius

Nepriklausomybės metais ne tik Lietuvos centre, bet ir nedideliuose miesteliuose savo pradą padėjo naujos ir savitos tradicijos. Visagine, 2004 metų rudenį, užsidegė naujos muzikos krypties liepsna – įvyko Aldonos Dvarionaitės I – asis tarptautinis jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas, kuris atspindėjo žymios pianistės dvasią. Tai buvo pirmasis pianistų konkursas– festivalis Lietuvos muzikos istorijoje, skirtas šiai unikaliai asmenybei.

Konkursas – festivalis neatsitiktinai vyksta Visagino mieste .Su šiuo miestu pianistę siejo tamprūs ryšiai. Juk paskutiniaisiais, kūryba pripildytais savo gyvenimo dešimtaisiais metais, ji dažnai mėgdavo čia buvoti. Aldona Dvarionaitė mėgo mūsų mokyklą, ugdytinius, kurie čia mokosi, pravedė daug pamokų moksleiviams, rengė solinius koncertus. Ypatinga šių neužmirštamų vakarų vertybė – maksimalus šilumos, gerumo, meilės  ir viso to, kas yra svarbiausia gyvenime ir ko mums trūksta dabar, jausmas.

Su Aldona Dvarionaite aš susipažinau 1994 metų žiemą. Tuomet pirmą kartą  pamačiau ją koncertuojant mokykloje. Gražaus stoto brunetė, elegantiškai apsirengusi, gilaus žvilgsnio graži moteris prieš pradėdama koncertą pasakojo apie save, apie atliekamus kūrinius.  Tai buvo Frideriko Šopeno polonezai.  Man buvo pavesta po koncerto palydėti pianistę, kuri buvo atvykusi kartu su savo vyru, žinomu lenkų dailininku J. Koržanovskiu.

Buvo sausio mėnuo. Krito didelės snaigės, kur bepažvelgsi baltavo apsnigtas miškas – tylus, skaidrus, paslaptingas. Susižavėję nuostabiu reginiu, mes valėme sniegą nuo automobilio ir tuo pat metu pasakojome vieni kitiems apie save. Jai buvo įdomu sužinoti apie mane, ką reiškia mano vardas, kaip aš patekau į Lietuvą. Pianistė labai apsidžiaugė, kai sužinojo, kad viena iš mano dėstytojų Taškento konservatorijoje buvo Natalija Cincadzė. Su šia dėstytoja jos kartu studijavę aspirantūroje pas Henriką Neihauzą. Tą akimirką mus apėmė nenusakomas bendrumo ir palaimos jausmas.

Sužinojusi, kad aš kilusi iš Rytų, pradėjo garsiai cituoti savo mėgiamas persų poeto Omaro Chajamos eiles:

Protingai nugyvent gyvenimą – sunku.

Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:

Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,

Ir likis vienišas, jei nėr tikrų draugų.

Reikli ir griežta sau, be veidmainiškumo, puikybės ir, neprisirišanti prie žmonių, prieštaraujančių jos nuostatams, principams. Aldonos charakteris dvelkė santūrumu, net rūstumu.  Tačiau artimiau bendraujant, tai buvo jautrus ir žmonių likimui dėmesingas žmogus, nors darbe – reikli, atkakli ir netgi valdinga.  Man buvo labai svarbi jos nuomonė dėl ritmo, tempo, įvairių kūrinio atlikimo subtilybių.

Aldona Dvarionatė aktyviai dalyvavo jaunųjų atlikėjų kūrybiniame gyvenime, patardavo, džiaugėsi jų pasiekimais. Jos pagrindinė užduotis buvo išmokyti mokinį, studentą suvokti kūrinio vientisumą, suprasti atliekamo kūrinio stilių ir  dramaturgiją. Darbą su mokiniu ji suvokė kaip dviejų muzikų kūrybinį bendradarbiavimą. Aldonos Dvarionaitės gyvenimas – begalinio atsidavimo menui pavyzdys.

Aš esu dėkinga likimui, kad turėjau garbės būti šalia tokios brandžios asmenybės, kuri nebuvo abejinga nei mano, nei kitų žmonių likimams. Jos idėjos dėka Lietuvoje buvo įkurtas Uzbekų kultūros centras, tik labai gaila, jau po jos mirties.

Naujos muzikinės krypties Visagine pradžiai, kuri tapo konkursu – festivaliu, įtakos turėjo mūsų asmeninė pažintis ir žmogiškieji santykiai paremti nepamirštamais keleriais draugystės  metais.

2007 metų spalio 22 – 25 d. Visagine įvyko II –asis Tarptautinis Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas – festivalis.  Lietuvos muzikos istorijoje tai pirmasis konkursas-festivalis, kuris skirtas Aldonai Dvarionaitei  – ryškiai pianistei, unikaliai asmenybei  atminti.

Nepamirštamas konkurso atidarymas, prasidėjęs dokumentiniais Aldonos Dvarionaitės muzikos atlikimo kadrais. Tų metų konkurse dalyvavo atlikėjai  iš Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ispanijos, Uzbekijos. Atstovaudami įvairias fortepijonines mokyklas, jauni talentai su didele atsakomybe žiūrėjo į dalyvavimą konkurse ir sugebėjo parodyti žiūrovams ir autoretitingam  žiuri ne tik techniką ir originalų atlikimo  būdą, bet ir kūrinių turinio suvokimą, gilius jausmus  ir artistiškumą.

Meistriškumo lygį, atlikimo kokybę ir atlikimo būdą  vertino kompetetingas tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo Lietuvos  muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė, kuri nuo pat pirmųjų konkurso pravedimo idėjos atsiradimo dienų, palaikė mane ir visuose organizacijos etapuose  padėdavo man.

Džiugu, kad šis renginys jau tapo tradiciniu. Pirmasis konkursas-festivalis įvyko 2004 m. spalio 25-28 d. Tada, 2004 metais, mes buvome taip arti tų įvykių, kad, manau, ne visi iki galo galėjo įvertinti šio renginio svarbą.  Ilgainiui mes suvokėme, kad Visagine įsižiebė naujo muzikos judėjimo ugnelė.

Konkursas atspindėjo Aldonai Dvarionaitei būdingą kūrybinių ieškojimų dvasią. Ji ypatingą reikšmę teikė pačiai atlikėjo asmenybei. 2004 m. konkurso vertinimo komisija nutarė niekam neskirti Didžiojo prizo, kuris savo laimėtojo sulaukė kitame konkurse (M. Katinas, E kategorija, Lietuva). Aldona Dvarionaitė koncertavo visame pasaulyje. Jos koncertų recenzijų antraštės skambėjo taip: „Žaibo jėga“, „Klaviatūros liūtė“, „Nepaprasto grožio garsai“ (Vokietijos spaudoje), „Didingas romantizmas!“ (Lenkijos spaudoje), „Jausmas pirštų galiukuose“ (Latvijos spaudoje).

Šiandien norėčiau pabrėžti, kad neatsitiktinai konkursas-festivalis gimė Visagine -mieste, kuriame septynerius paskutiniuosius aktyvaus kūrybinio gyvenimo metus taip mėgo lankytis Aldona Dvarionaitė. Ji mėgo mūsų mokyklą, joje besimokančius auklėtinius.

Didelė šių nepakartojamų fortepijono muzikos vakarų su Aldona Dvarionaite vertybė – dvasios šilumos, gerumo, meilės bei stiprybės jausmas – visa tai, kas yra vertingiausia mūsų gyvenime ir ko mums šiandien taip trūksta. Ji puikiai atsiliepdavo apie mūsų mokyklą pabrėždama, kad mokykloje vyrauja šilta, jauki atmosfera. Tai nemažas ir mokyklos direktorės Česlavos Pimpienės nuopelnas. P. Česlava – puiki vadovė, rūpestinga šeimininkė.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visam mokyklos kolektyvui, kuris visas šias dienas tiesiog „gyveno“ konkursu, taip pat visiems mokytojams, aktyviai dalyvavusiems organizacinio komiteto darbe.

Konkurso-festivalio metu mes visi jautėme ją šalia. Atidarymas buvo nepakartojamas. Žmonių, kurių širdyse rusena meilė kūrybai dėka, pavyko susirinkusiems parodyti unikalius dokumentinius kadrus, kuriuose Aldona atlieka Balio Dvariono fortepijono pjeses.

2007 m. konkurse dalyvavo atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ispanijos, Uzbekistano. Tarptautinės vertinimo komisijos darbe dalyvavo Lodzės muzikos akademijos profesorius Tadeusz Chmielewski (Lenkija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė (Lietuva),    Taškento valstybinės konservatorijos profesorius Marat Gumarov (Uzbekistanas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Julijus Andrejevas (Lietuva), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Jurgis Bialobžeskis (Lietuva), Muzikos mokyklos profesorius Martin Jepsen (Danija), Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos ekspertas Justas Dvarionas (Lietuva).

Aldona Dvarionaitė visada sakydavo, kad mokytojai neturėtų užsidaryti savo kabinetuose, o būtinai išeitų į sceną ir visą savo gyvenimą išliktų artistais. Todėl šis konkursas skirtas ne tik jauniesiems pianistams, bet ir mokytojams – jiems skirtoje amžiaus kategorijoje. Mes turėjome penkias amžiaus kategorijas. E kategorija skirta grojantiems pedagogams.

Tarptautinio Aldonos Dvarionaitės konkurso – festivalio vienas iš tikslų – atkreipti muzikos ir meno mokyklų mokytojų dėmesį į ryšį tarp mokytojų atlikimo meistriškumo lygio ir jų mokinių meninių kūrybinių pasiekimų bei ieškoti gabių jaunųjų atlikėjų, atskleidžiančių savo talentą bendravimo ir bendradarbiavimo su pedagogu metu.

Šio konkurso – festivalio metu jauniesiems atlikėjams ir jų mokytojams buvo suteikta galimybė atskleisti savo individualumą, atlikimo meistriškumą bei praturtinti savo sceninę – koncertinę praktiką. Konkurso-festivalio metu buvo surengta mokslinė-pedagoginė konferencija, kurios metu buvo apibendrinta pedagoginė patirtis svarbi tolimesnėje metodinėje mokytojų veikloje. Taip pat buvo surengta vakaronė – mokytojų diskusija ir filmų pristatymas.

Konkurso – festivalio metu Visagine skambėjo fortepijoninė muzika, atliekama tarptautinį pripažinimą pelniusių užsienio muzikų, tokių kaip Tadeusz Chmielewski (Lenkija), Marat Gumarov (Uzbekistanas). Šie koncertai tapo reikšmingu miesto gyvenimo įvykiu, sulaukė daug klausytojų.

Džiugu, kad Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas – festivalis  tapo tradiciniu konkursu su nuolatine vertinimo komisijos  sudėtimi ir privalomu Aldonos Dvarionaitės atliktų kūrinių repertuaru.

Konkurso-festivalio uždarymas įvyko koncertų salėje „Banga“ ir prasidėjo puikiu konkurso laureatų ir diplomantų iš Lietuvos, Baltarusijos ir Uzbekistano pasirodymu.

I premijos laureatų titulus gavo Karolis Daškevič (Lietuva), Donata Vaikutė (Lietuva), Ksenija Annomuchamedova (Lietuva),Rita Savulytė (Lietuva), Tatyana Vitorskaya (Baltorusija).

Šiame konkurse buvo Didysis prizas, jį gavo  Mantautas Katinas (Lietuva).

Esu labai dėkinga visam draugiškam Visagino  Č. Sasnausko muzikos mokyklos kolektyvui, jos direktorei Česlavai Pimpienei, sukūrusiems svetingą  ir jaukią  atmosferą.

Noriu padėkoti visiems, kas  prisidėjo prie šio  renginio ir palaikė mano idėją  organizuojant jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursą- festivalį,  dalyvaujant kylančioms žvaigždėms ir profesionalams, pagerbiant Aldonos Dvarionaitės – žmogaus visą savo gyvenimą atidavusio muzikai,  atminimą.

Visas renginio dienas mes jautėme- Aldoną šalia  mūsų. Mums taip jos trūksta.

Iki naujų susitikimų III-ajame  konkurse – festivalyje, kuris įvyks 2014  metų spalio mėnesį.

 

Projekto autorė ir vadovė  Leila Urmanova– Vnukova

Aleksandras Jurgelionis

Aldona Dvarionaitė gimė ir augo Kaune, garsioje Dvarionų šeimoje. Tėvas Balys
Dvarionas – pianistas, kompozitorius, tuo metu – Kauno Radiofono simfoninio orkestro
dirigentas, baigęs mokslus Leipcige, Berlyne, Zalcburge. Motina – taip pat ryškaus
temperamento pianistė. Meninėje tėvų aplinkoje, kurioje lankėsi Kauno, vėliau Vilniaus poetai,
rašytojai, kompozitoriai, augo Aldona. Svečių tarpe būdavo ir iš toliau atvykusių ryškių
asmenybių, tai: Henrikas ir Stanislovas Neuhauzai, Lazaris Bermanas, Levas Vlasenko,
Dmitrijus Baškirovas, Sergejus Prokofjevas, Dmitrijus Šostakovičius.
Mažajai Aldonai pradėjus skambinti pianinu, tėvas gimtadienių proga (gegužės18d.)
parašydavo po pjesę. Taip gimė ,,Mažoji siuita". Aldona tapo ir kitų Dvariono kūrinių pirmoji
atlikėja.
1949 metais, Dvarionams persikėlus į Vilnių, Aldona mokėsi dešimtmetėje muzikos
mokykloje (vėliau pavadinta M.K.Čiurlionio menų mokykla), ką tik baigusios Maskvos
P.Čaikovskio konservatoriją, Marietos Azizbekovos klasėje. Greitai išryškėjo Aldonos ryškaus
artistizmo ir tvirtos technikos bruožai. Baigdama mokyklą kaip geriausia pianistė, pirmą kartą su
Valstybiniu filharmonijos simfoniniu orkestru, ji skambino F.Listo koncertą A-dur – aistringos
romantikos kūrinį, užvaldžiusį Aldoną visam gyvenimui. Dirigavo orkestrui Balys Dvarionas.
Netrukus sekė sėkmingas Balio Dvariono koncerto g-mol pirmasis atlikimas Taline.
Po įspūdingo Stanislovo ir Henriko Neuhauzų koncerto Vilniaus filharmonijoje, kur
buvo atlikti F.Listo ir A.Skriabino koncertai diriguojant Baliui Dvarionui, tapti garsaus
H.Neuhauzo mokiniu tapo didžiausia Aldonos svajone. Svajonė išsipildė. Po perklausos
Neuhauzas priėmė Aldoną į savo klasę.
,,Į Aldonos pasaulį įėjo žmogus, kuris greta Mamos ir Tėčio tapo didžiausiu autoritetu
visais klausimais, jo principais ji rėmėsi visą likusį savo gyvenimą",- sakė smuikininkas Jurgis
Dvarionas, Aldonos brolis, kartu studijavęs Maskvos konservatorijoje. Mokslai tuometinėje
P.Čaikovskio konservatorijoje, žymiausių pasaulio artistų koncertai, jauniems Aldonai ir Jurgiui
buvo turiningiausi ir gražiausi metai, davę aukščiausios klasės supratimą ir impulsą siekiant
muzikos atlikimo aukštumų.
,,Nepamenu nei vienos Neuhauzo pamokos, kuri būtų apsiėjusi be muzikos
palyginimo su poezija, tapyba, architektūra”, – rašė Aldona namiškiams. Neuhauzas visada
stengėsi įtraukti savo studentus į pokalbius, diskusijų ratą su visais jį supančiais menininkais.
Taip Aldona susipažino su Svetoslavu Richteriu, klausėsi jo namų aplinkoje. Aldona pajuto
,,Neuhauziško” garso pojūtį – bene ryškiausią Neuhauzo mokyklos bruožą, atskleidžiantį pačias
intymiausias mintis. Jų Aldona turėjo begales.
,,Esu linkusi manyti, jog aš per pirštų prisilietimą prie instrumento turėčiau rasti
kontaktą su publika ir tik tokiu būdu kuo nuodugniau, intymiau galėčiau atskleisti tą tiesą, kurią
atrandu pasakytą kompozitoriaus natose”, – kartą sakė Aldona ,,Vartų”galerijoje.
Po studijų aspirantūroje, jau pas Stanislovą Neuhauzą (mirus Henrikui), jos
gyvenimas buvo ryškus, tempramentingas ir turiningas. Sekė koncertai su broliu Niujorke,
Carnegi Concert Hall (1973m.). Tuo metu Lietuvoje tai buvo didžiulis įvykis. Po to – koncertai
Rusijoje, Europoje, atliekami kartu su broliu ir solo.
Ištekėjusi už lenkų dailininko Jerzi Korzeniawskio, gyveno ir koncertavo Lenkijoje.
Su jai būdingu polėkiu įsijungė į Lenkijos muzikinį gyvenimą, į Krzysztofo Drobos festivalius,
skambino Lazienkų parke prie Šopeno paminklo, važinėjo kartu su V. Landsbergio paskaitomis
skambindama M.K.Čiurlionį. Lenkijoje ji pelnė pačius aukščiausius įvertinimus, kurie skiriami
tik patiems žymiausiems pasaulio menininkams. Jos veiklos sąrašas Lenkijoje būtų begalinis.
Bohdan Pociej sakė: ,,Tokie rečitaliai, kaip Listui skirtas Baranove – tampa istoriniai.
Romantinė menininkė Dvarionaitė, apdovanota kap retas pianistas, gebėjimu kurti
muzikinius vaizdus, išgaunant iš fortepijono neįtikėtiną garsų skalę ir jėgą, kongenialiai pajaučia
specifinę ilgų laiko tarpsnių slinktį ir stambią virtuozinių Listo kūrinių formą, o man pagaliau tą
formą suprasti ir įvertinti. Jos interpretacijos menas – Listo muzikos raktas – rodo, jog šią muziką
atlikti gali tik iškiliausi pianistai”.

Stanislaw Kosza pabrėžė:,,Dvarionaitė yra visiškai išskirtinė meninikė, apdovanota
šiandien retai beaptinkama šitokio intensyvumo muzikine vaizduote ".
Dvarionaitės koncertai Lietuvoje visada būdavo kuo nors išskirtiniai. Savo
pasirodymais ji ,,sujudindavo ramiai tekantį vandenį, arba nugramzdindavo mus į intymią oazę”.
Abejingų jos koncertams nelikdavo.
,,Amžinoji klajūnė" ( taip pavadinta Audronės Girdzijauskaitės redaguota
prisiminimų ir pokalbių knyga apie Aldoną, Krantai, 2004m. ) apsistojo Ispanijoje, metus dėstė
privačioje konservatorijoje. Ispaniją ji dievino, mylėjo jos mėlyną dangų, gamtą, žmonių
laikyseną su pakelta galva, jų charakterį, ir, žinoma, flamenko. Ten gimė Aldonos atliekamas
kūrinys Joaquino Turinos ,,Moterų portretai"- Ispanijos regionų chrakteringi moterų paveikslai.
"Portretų" atlikimas – aukščiausia Aldonos interpretacinė viršūnė, daugelio pianistų nuomone,
prilygstanti Horovicui. Šį kūrinį Aldona vis tobulino, skambino visiems vis klausinėdama,
laukdama pastabų, siekdama nepasiekiamo.
"Klajūnė" buvo pasaulio žmogus, grojo Lietuvoje, Šlezvigo – Holšteino festivalyje,
buvo žiuri nare Ispanijoje, Paryžiuje, skambino dulkėtame salūne Jonui Mekui, koncertavo
Kalifornijoje.
Tačiau turėdama bėdų ir skausmingų laikotarpių, mokėjo aukotis. Slaugydama
savo motiną, ji visai neskambino. Visas užklupusias negandas pasitiko išdidžiai iškelta galva.
Tokia ir išėjo ji iš gyvenimo.
2000 metų gruodžio 16 dieną Lenkijos radijo antroji programa Aldonai Dvarionaitei
skyrė trijų valandų laidą, su jos įrašais, žurnalistų ir muzikologų komentarais.

Aleksandras Jurgelionis
2016-09- 11