Nepriklausomybės metais ne tik Lietuvos centre, bet ir nedideliuose miesteliuose savo pradą padėjo naujos ir savitos tradicijos. Visagine, 2004 metų rudenį, užsidegė naujos muzikos krypties liepsna – įvyko Aldonos Dvarionaitės I – asis tarptautinis jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas, kuris atspindėjo žymios pianistės dvasią. Tai buvo pirmasis pianistų konkursas– festivalis Lietuvos muzikos istorijoje, skirtas šiai unikaliai asmenybei.
Konkursas – festivalis neatsitiktinai vyksta Visagino mieste .Su šiuo miestu pianistę siejo tamprūs ryšiai. Juk paskutiniaisiais, kūryba pripildytais savo gyvenimo dešimtaisiais metais, ji dažnai mėgdavo čia buvoti. Aldona Dvarionaitė mėgo mūsų mokyklą, ugdytinius, kurie čia mokosi, pravedė daug pamokų moksleiviams, rengė solinius koncertus. Ypatinga šių neužmirštamų vakarų vertybė – maksimalus šilumos, gerumo, meilės ir viso to, kas yra svarbiausia gyvenime ir ko mums trūksta dabar, jausmas.
Su Aldona Dvarionaite aš susipažinau 1994 metų žiemą. Tuomet pirmą kartą
pamačiau ją koncertuojant mokykloje. Gražaus stoto brunetė, elegantiškai apsirengusi, gilaus žvilgsnio graži moteris prieš pradėdama koncertą pasakojo apie save, apie atliekamus kūrinius.
Tai buvo Frideriko Šopeno polonezai. Man buvo pavesta po koncerto palydėti pianistę, kuri buvo atvykusi kartu su savo vyru, žinomu lenkų dailininku J. Koržanovskiu.
Buvo sausio mėnuo. Krito didelės snaigės, kur bepažvelgsi baltavo apsnigtas miškas – tylus, skaidrus, paslaptingas. Susižavėję nuostabiu reginiu, mes valėme sniegą nuo automobilio ir tuo pat metu pasakojome vieni kitiems apie save. Jai buvo įdomu sužinoti apie mane, ką reiškia mano vardas, kaip aš patekau į Lietuvą. Pianistė labai apsidžiaugė, kai sužinojo, kad viena iš mano dėstytojų Taškento konservatorijoje buvo Natalija Cincadzė. Su šia dėstytoja jos kartu studijavę aspirantūroje pas Henriką Neihauzą. Tą akimirką mus apėmė nenusakomas bendrumo ir palaimos jausmas.
Sužinojusi, kad aš kilusi iš Rytų, pradėjo garsiai cituoti savo mėgiamas persų poeto Omaro Chajamos eiles:
Protingai nugyvent gyvenimą – sunku.
Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
Ir likis vienišas, jei nėr tikrų draugų.
Reikli ir griežta sau, be veidmainiškumo, puikybės ir, neprisirišanti prie žmonių, prieštaraujančių jos nuostatams, principams.
Aldonos charakteris dvelkė santūrumu, net rūstumu. Tačiau artimiau bendraujant, tai
buvo jautrus ir žmonių likimui dėmesingas žmogus, nors darbe – reikli, atkakli ir netgi valdinga.
Man buvo labai svarbi jos nuomonė dėl ritmo, tempo, įvairių kūrinio atlikimo subtilybių.
Aldona Dvarionatė aktyviai dalyvavo jaunųjų atlikėjų kūrybiniame gyvenime, patardavo, džiaugėsi jų pasiekimais. Jos pagrindinė užduotis buvo išmokyti mokinį, studentą suvokti kūrinio vientisumą, suprasti atliekamo kūrinio stilių ir dramaturgiją. Darbą su mokiniu ji suvokė kaip dviejų muzikų kūrybinį bendradarbiavimą. Aldonos Dvarionaitės gyvenimas – begalinio atsidavimo menui pavyzdys.
Aš esu dėkinga likimui, kad turėjau garbės būti šalia tokios brandžios asmenybės, kuri nebuvo abejinga nei mano, nei kitų žmonių likimams.
Jos idėjos dėka Lietuvoje buvo įkurtas Uzbekų kultūros centras, tik labai gaila, jau po jos mirties.
Naujos muzikinės krypties Visagine pradžiai, kuri tapo konkursu – festivaliu, įtakos turėjo mūsų asmeninė pažintis ir žmogiškieji santykiai paremti nepamirštamais keleriais draugystės metais.
2007 metų spalio 22 – 25 d. Visagine įvyko II –asis Tarptautinis Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas – festivalis. Lietuvos muzikos istorijoje tai pirmasis konkursas-festivalis, kuris skirtas Aldonai Dvarionaitei – ryškiai pianistei, unikaliai
asmenybei atminti.
Nepamirštamas konkurso atidarymas, prasidėjęs dokumentiniais Aldonos Dvarionaitės muzikos atlikimo kadrais.
Tų metų konkurse dalyvavo atlikėjai iš Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ispanijos, Uzbekijos. Atstovaudami įvairias fortepijonines mokyklas, jauni talentai su didele atsakomybe žiūrėjo į dalyvavimą konkurse ir sugebėjo parodyti žiūrovams ir autoretitingam žiuri ne tik techniką ir originalų atlikimo būdą, bet ir kūrinių turinio suvokimą, gilius jausmus ir artistiškumą.
Meistriškumo lygį, atlikimo kokybę ir atlikimo būdą vertino kompetetingas tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė, kuri nuo pat pirmųjų konkurso pravedimo idėjos atsiradimo dienų, palaikė mane ir visuose organizacijos etapuose padėdavo man.
Džiugu, kad šis renginys jau tapo tradiciniu. Pirmasis konkursas-festivalis įvyko 2004 m. spalio 25-28 d. Tada, 2004 metais, mes buvome taip arti tų įvykių, kad, manau, ne visi iki galo galėjo įvertinti šio renginio svarbą. Ilgainiui mes suvokėme, kad Visagine įsižiebė naujo muzikos judėjimo ugnelė.
Konkursas atspindėjo Aldonai Dvarionaitei būdingą kūrybinių ieškojimų dvasią. Ji ypatingą reikšmę teikė pačiai atlikėjo asmenybei. 2004 m. konkurso vertinimo komisija nutarė niekam
neskirti Didžiojo prizo, kuris savo laimėtojo sulaukė kitame konkurse (M. Katinas, E kategorija, Lietuva). Aldona Dvarionaitė koncertavo visame pasaulyje. Jos koncertų recenzijų antraštės
skambėjo taip: „Žaibo jėga“, „Klaviatūros liūtė“, „Nepaprasto grožio garsai“ (Vokietijos spaudoje),
„Didingas romantizmas!“ (Lenkijos spaudoje), „Jausmas pirštų galiukuose“ (Latvijos spaudoje).
Šiandien norėčiau pabrėžti, kad neatsitiktinai konkursas-festivalis gimė Visagine -mieste, kuriame septynerius paskutiniuosius aktyvaus kūrybinio gyvenimo metus taip mėgo lankytis Aldona Dvarionaitė. Ji mėgo mūsų mokyklą, joje besimokančius auklėtinius.
Didelė šių nepakartojamų fortepijono muzikos vakarų su Aldona Dvarionaite vertybė –
dvasios šilumos, gerumo, meilės bei stiprybės jausmas – visa tai, kas yra vertingiausia mūsų gyvenime ir ko mums šiandien taip trūksta.
Ji puikiai atsiliepdavo apie mūsų mokyklą pabrėždama, kad mokykloje vyrauja šilta, jauki atmosfera. Tai nemažas ir mokyklos direktorės Česlavos Pimpienės nuopelnas. P. Česlava
– puiki vadovė, rūpestinga šeimininkė. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visam mokyklos kolektyvui, kuris visas šias dienas tiesiog „gyveno“ konkursu, taip pat visiems mokytojams, aktyviai dalyvavusiems organizacinio komiteto darbe.
Konkurso-festivalio metu mes visi jautėme ją šalia. Atidarymas buvo nepakartojamas. Žmonių, kurių širdyse rusena meilė kūrybai dėka, pavyko susirinkusiems parodyti unikalius dokumentinius kadrus, kuriuose Aldona atlieka Balio Dvariono fortepijono pjeses.
2007 m. konkurse dalyvavo atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ispanijos, Uzbekistano.
Tarptautinės vertinimo komisijos darbe dalyvavo Lodzės muzikos akademijos profesorius Tadeusz Chmielewski (Lenkija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė (Lietuva), Taškento valstybinės konservatorijos profesorius Marat Gumarov (Uzbekistanas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Julijus Andrejevas (Lietuva),
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Jurgis Bialobžeskis (Lietuva), Muzikos mokyklos profesorius Martin Jepsen (Danija), Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos ekspertas Justas Dvarionas (Lietuva).
Aldona Dvarionaitė visada sakydavo, kad mokytojai neturėtų užsidaryti savo kabinetuose, o būtinai išeitų į sceną ir visą savo gyvenimą išliktų artistais. Todėl šis konkursas skirtas ne tik jauniesiems pianistams, bet ir mokytojams – jiems skirtoje amžiaus kategorijoje. Mes turėjome penkias amžiaus kategorijas. E kategorija skirta grojantiems pedagogams.
Tarptautinio Aldonos Dvarionaitės konkurso – festivalio vienas iš tikslų – atkreipti muzikos ir meno mokyklų mokytojų dėmesį į ryšį tarp mokytojų atlikimo meistriškumo lygio ir jų mokinių meninių kūrybinių pasiekimų bei ieškoti gabių jaunųjų atlikėjų, atskleidžiančių savo talentą bendravimo ir bendradarbiavimo su pedagogu metu.
Šio konkurso – festivalio metu jauniesiems atlikėjams ir jų mokytojams buvo suteikta galimybė atskleisti savo individualumą, atlikimo meistriškumą bei praturtinti savo sceninę – koncertinę praktiką. Konkurso-festivalio metu buvo surengta mokslinė-pedagoginė konferencija,
kurios metu buvo apibendrinta pedagoginė patirtis svarbi tolimesnėje metodinėje mokytojų veikloje. Taip pat buvo surengta vakaronė – mokytojų diskusija ir filmų pristatymas.
Konkurso – festivalio metu Visagine skambėjo fortepijoninė muzika, atliekama tarptautinį pripažinimą pelniusių užsienio muzikų, tokių kaip Tadeusz Chmielewski (Lenkija), Marat Gumarov (Uzbekistanas). Šie koncertai tapo reikšmingu miesto gyvenimo įvykiu, sulaukė
daug klausytojų.
Džiugu, kad Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursas – festivalis
tapo tradiciniu konkursu su nuolatine vertinimo komisijos sudėtimi ir privalomu Aldonos Dvarionaitės atliktų kūrinių repertuaru.
Konkurso-festivalio uždarymas įvyko koncertų salėje „Banga“ ir prasidėjo puikiu konkurso laureatų ir diplomantų iš Lietuvos, Baltarusijos ir Uzbekistano pasirodymu.
I premijos laureatų titulus gavo Karolis Daškevič (Lietuva), Donata Vaikutė (Lietuva), Ksenuja Annomuchamedova (Lietuva),Rita Savulytė (Lietuva), Tatyana Vitorskaya (Baltorusija).
Šiame konkurse buvo Didysis prizas, jį gavo Mantautas Katinas (Lietuva).
Esu labai dėkinga visam draugiškam Visagino Č. Sasnausko muzikos mokyklos kolektyvui, jos direktorei Česlavai Pimpienei, sukūrusiems svetingą ir jaukią atmosferą.
Noriu padėkoti visiems, kas prisidėjo prie šio renginio ir palaikė mano idėją organizuojant jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursą- festivalį, dalyvaujant kylančioms žvaigždėms ir profesionalams, pagerbiant Aldonos Dvarionaitės – žmogaus visą savo gyvenimą atidavusio muzikai, atminimą.
Visas renginio dienas mes jautėme- Aldoną šalia mūsų. Mums taip jos trūksta.
Iki naujų susitikimų IV-ajame konkurse – festivalyje, kuris įvyks 2016 metų spalio mėnesį.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems tiems, kurių dėka šis renginys įvyko ir kurie palaikė
mano idėją surengti Tarptautinį Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų ir mokytojų konkursą – festivalį.